„Country Living“ redaktoriai pasirenka kiekvieną siūlomą produktą. Jei perkate iš nuorodos, mes galime uždirbti komisinį atlyginimą. Plačiau apie mus.
Mano vardas ir pavardė yra Sara Kathryn, bet man tai niekada nebuvo daug reiškiama. Aš esu pavadintas prosenelių, nespalvotų veidų, kuriuos mačiau nuotraukose, bet kurių istorijų niekada negirdėjau, vardu. Be jų pavardžių, beveik nieko nežinojau apie prosenelę Sarą ir prosenelę Katie, net ne iš kur jie atsirado.
Kai man, kaip vaikui, buvo priskiriami klasių projektai, pagal kuriuos man reikėjo atsekti savo šeimos medį, visada paspausdavau suklupimo akmenis. "Iš kur mes?" Aš paklausiau motinos senelių.
Mano senelis, linksmas odontologas, mėgstantis įsimenamus pokštus ir bolo kaklaraiščius, buvo charakteringas. Tačiau į šį klausimą jis sukietėjo: „Mes esame žydai“. Kiekvieną kartą.
- Bet senelis, - reikalavau, - tai ne vieta. Kur mes esame nuo?"
Nepaisant mano protestų, jis niekada man nepateikė jokio kito atsakymo. Tam viskas buvo.
Vis dėlto man labai patiko sužinoti daugiau apie savo šeimos istoriją ir tai, kokias istorijas papasakojo mūsų šaknys. Niekada neturėjau supratimo, kad mano seneliai saugo paslaptis; Aš tiesiog supratau, kad jie negalėjo man papasakoti apie mūsų šeimos istoriją, nes nežinojo.
Mirus seneliams, bijojau, kad bus prarasta galimybė išmokti mūsų istoriją amžiams. Tačiau gyvenimas juokingai atskleidžia savo paslaptis tada, kai jums jų labiausiai reikia.
Eidamas per savo daiktus po mano močiutės laidotuvių, mano dėdė padarė stulbinantį atradimą: Senų dokumentų byloje jis rado mano senelių gimimo liudijimų, kuriuose buvo nurodyti visi jų tėvų vardai, įskaitant mano senelio vardus, kopijas motina.
Visi žinojome, kad prosenelė Katie emigravo iš kažkur buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet taip buvo visi mes žinojome. Ji kalbėjo ribotai angliškai ir niekas, įskaitant mano senelį, net nežinojo savo mergautinės pavardės. Bet ten ant pageltusio popieriaus lapo, kuris visus šiuos metus buvo įklijuotas į stalčių, buvo jos visas vardas: Katie Roskin.
Pareigos: namų šeimininkė
Gimimo vieta: Rusija
Mano šeima kartu sėdėjo pritrenkta tyla. Mokydamasi prosenelės Katie pavardės jautėsi kaip pradinis gabalėlis dėlionėje, kurios buvome tikri, kad niekada neišspręsime. Nufotografavau gimimo liudijimus ir grįžo namo į „Google“ iš širdies, ieškodamas amžiaus imigracijos įrašai, kurie gali reikšti, kai Katie ir jos vyras Joe atvyko į šią šalį - arba, dar svarbiau, kur jie atėjo iš.
Deja, man nesisekė - bet netrukus sutapimo ar palaiminimo akte atsiskleidė dar viena paslaptis. Praėjus savaitei po mano močiutės mirties, tolimas pusbrolis susisiekė su mumis ir pasakė, kad jis seka mūsų šeimos genealogiją kaip dalį savo magistro darbo.
Šis pusbrolis išvertė laišką, kurį motina Katie 1935 m. Parašė jos motina; tai jau seniai turėjo giminaitis, kuris negalėjo jo perskaityti. Išverstas laiškas atskleidė daugybę Katie gyvenimo detalių. Pasakojo, kad prieš emigruodama, jos pavardė buvo Suraksi, o ne Roskin. Pasakojo, kad jos motina Chana gyveno skurde mažame Lenkijos miestelyje, vadinamame Knyszyn. Tai mums pasakė kitų giminaičių vardus ir atskleidė, kad prieš karą Katie brolis buvo imigravęs į Argentiną.
Ir nors to nesakė, bet netiesiogiai mums pasakė, kad ir mūsų šeima dalijosi tragiška istorija, su kuria tiek daug žydų gali būti susiję: Manoma, kad Chana ir visa jos šeima, išskyrus Katie ir jos brolį, buvo nužudyti Holokaustas.
Vėlesnis šio naujai atrasto pusbrolio el. Laiškas patvirtino, kad jis neseniai kalbėjosi su 82 metų Katie sūnėnu ir gyveno Buenos Airėse, kuris patvirtino, kad likusi šeima buvo tarp 2000 knygnešių nužudytų Knyszyno žydų.
Kaip Amerikos žydas, neturintis žinių apie savo protėvius, aš visada buvau pašalintas iš holokausto. Aš jaučiau skausmą ir liūdesį, kai nusileidau nuo žmonių, kurie kadaise buvo taikinys genocidas, ir neturėdamas nė vienos savo žinomos šeimos ašaromis vaikščiojau po Holokausto muziejų Mano akys. Aš liūdinau tuos, kurie nieko nepaliko, kad juos apraudotų. Tačiau kartais jaučiau kaltę dėl savo sielvarto: kas aš toks, kad jausiuosi, kai neturiu asmeninių ryšių?
Dabar aš žinau. Mano šeima taip pat mirė holokausto metu. Tarp tų bevardžių veidų ir tų nenustatytų skaičių buvo mano tikrieji giminaičiai, kurių kraują nešioju.
Tai manęs nekeičia. Aš palaikau ryšį su visais nužudytaisiais ir toliau jaučiu, kad esu ir jų šeima. Individualus ryšys su Holokaustu nepadaro manęs kažkokiu žydišku - ir vis dėlto jaučiuosi išsamesnis žinodamas savo šeimos istorijos detales, nors ir siaubingas. Dabar, kai aš einu per Holokausto muziejų ar stebiu Šindlerio sąrašas, Galutinai žinau, kad ten mirė ir mano kūnas bei kraujas. Ši istorija nėra tik teorinė; tai taip pat asmeniška.
Mano tėvas mirė, kai buvau jaunas, todėl aš neturiu žinių apie jo šeimos istoriją; Taigi viso to sužinojimas apie mano mamos šeimą buvo tikrai vienintelis šeimos istorijos fragmentas, kurį aš kada nors atskleidžiau, ir tai man tapo daug svarbesnis.
Tikriausiai daugiau niekada nesužinosiu apie savo šeimą, bet man šių kūrinių pakanka. Mano vardas niekada iki šiol nereiškė daug ką. Tikiuosi, kad būsiu vertas nešti mano prosenelių vardus ir nešti jų kraujo linijas.
Susijusios istorijos: • Mano mamai reikėjo 50 metų, kad galėčiau kalbėti apie savo Holokausto patirtį• Senelis būtų mane nufilmavęs: sužinojęs apie šeimos nacistinę praeitį• Kaip traukinio bilietas nuo 1856 m. Išsprendė didžiausią mano šeimos istoriją